Sveikata
KAIP VAIKUS VEŽTI SAUGIAI? VAIKAS AUTOMOBILYJE
Vaikas automobilyje yra mūsų kasdienybė. Tačiau kiekvienos, ypač naujagimio susilaukusios mamos, rūpestis – kaip vaikus vežti saugiai, kaip teisingai pasirinkti autokėdutę ir išvengti skaudžių klaidų?
Saugos diržai. Kodėl paūgėjusio vaiko negalima prisegti suaugusiųjų saugos diržu? Automobilio saugos elementai yra pritaikyti asmenims, aukštesniems nei 150 cm, ne išimtis ir saugos diržas. Automobiliui staigiai stabdant ar atsitrenkus į kliūtį, saugos diržas prieš susidūrimą buvęs ties juosmeniu atsiduria prie pilvo, vaikas tiesiog išslysta iš diržo prieš tai patirdamas smūgį į patį saugos elementą, kuris turėjo jį apsaugoti, t.y. į saugos diržą.
Kėdučių rūšys
Visi vaikai iki 135 cm ūgio vežami turi sėdėti specialioje jų ūgiui ir svoriui pritaikytoje atitinkamos grupės automobilinėje kėdutėje.
Jos yra skirstomos pagal vaiko svorį į penkias grupes:
- 0 grupė skirta kūdikiams nuo gimimo iki 10 kg;
- 0+ grupė iki maždaug 15 mėnesių amžiaus, <13 kg;
- I grupė, nuo 9 mėnesių iki 4 metų, 9kg – 18kg;
- II grupė, nuo 4 iki 6 metų, 15kg – 25kg;
- III grupė, nuo 6 ki 10 metų, 22kg – 36 kg.
Tačiau prekyboje galima rasti ir „augančias“ kėdutes kurios apima kelias kategorijas ir tika ilgesniam naudojimui.
Svarbu pasirinkti pagal tinkamos kategorijos kėdutę, nei per didelę, nei per mažą. Tinkamos kategorijos kėdutėje eismo įvykio metu vaikui bus užtikrinamas didžiausias saugumas. Vežti mažamečio vaiko prisegto suaugusiojo diržu, arba vos kelių metų vaiko pasodinto ant paaukštinimo skirto vyresniems vaikams – negalima. Eismo įvykio metu netinkamai prisegtas vaikas gali išslysti iš diržo ir patirti daugybinių sužalojimų.
Kokią kėdutę rinktis?
Pirmiausiai reikia apsispręsti ar pirksite naują ar naudotą kėdutę. Renkantis naują parduotuvėje būsite ramūs jog kėdutė sertifikuota ir nedalyvavo eismo įvykyje, tačiau jei nuspręsite rinktis naudotą, pirkti turėtumėte tik iš patikimų rankų. Naudoti kėdutės kuri jau dalyvavo eismo įvykyje – negalima.
Kėdutės gali būti tvirtinamos:
- automobilio saugos diržu;
- isofix tvirtinimu.
Abi sistemos yra saugios, tačiau laikoma jog isofix yra patikimesnė, nes leidžia išvengti žmogiškųjų klaidų atsirandančių tvirtinant saugos diržu. Pagrindinis skirtumas tarp šių sistemų tas jog kėdutę tvirtinamą saugos diržu galima įmontuoti kiekviename automobilyje, o isofix tik automobiliuose, kuriuose yra ši sistema. Tad prieš pasirinkdami isofix kėdutę turėtumėte įsitikinti jog ši sistema yra tame automobilyje kuriame ketinate vežti vaiką.
Vienas iš svarbiausių aspektų renkantis kėdutę yra kryptis į kurią yra nukreiptas vaiko veidas. Vaikai gali būti vežami prieš transporto priemonių judėjimo kryptį arba pagal – veidu į priekį. Nustatyta jog važiavimas veidu į galą yra kelis kartus saugesnis.
Vaikiški žieminiai drabužiai. Retai kuris susimąstome, kad vaiko saugumui automobilyje kenkia stori, pūsti žieminiai drabužiai. Drabužių tarpas, susidarantis tarp kūnelio ir saugos diržų, staigaus stabdymo ar smūgio į kliūtį metu gali tapti sužalojimo priežastimi, nes kūnas pirma atsitrenks į saugos diržą. Saugus tarpas tarp diržo ir kūnelio (ne drabužių) yra piršto storio.
Nestabili kėdutė. Nesaugu vaiką vežti blogai pritvirtintoje, tabaluojančioje kėdutėje. Kėdutė, pritvirtinta prie automobilio sėdynės, gali į šonus judėti ne daugiau nei po 2 centimetrus.
Nors tėvai dažniausiai žino kaip tinkamai ir saugiai prisegti vaiką kėdutėje, tačiau ne retai skubėdami ir nesureikšmindami vaiko prisegimo svarbos padaro klaidų. Pavyzdžiui neįtempia tinkamai dirželių ir palieka per didelį laisvumą, prisega vaiką aprengtą žieminiais viršutiniais drabužiais, pamiršta išjungti oro saugos pagalvę, arba palieka pavojingų daiktų automobilio salone.
Svarbiausias dalykas, ką tėveliai patys žino, tai jų pavyzdys. Vaikai mokosi ne iš lankstinukų, socialinių reklamų, o iš jūsų, brangūs tėveliai. Tad jei važiuojate su vaiku automobilyje, nesvarbu – sėdite priekyje ar gale – būtinai būkite prisisegę saugos diržą, tai ne tik padidins jūsų pačių saugumą kelyje bet ir būsite tinkamas pavyzdys savo vaikams.
Kažkada jūsų vaikas taps keleiviu, tada – vairuotoju bei pats prisisegs saugos diržus, vėliau šių saugos taisyklių mokys savo vaikus, svarbu, kad grandinė nenutrūktų.
Informaciją paruošė Visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti sveikatos priežiūrą mokykloje Narseta Klevečkienė
SAUGUS KELIAS Į MOKYKLĄ
Kiekvieno tėvelio gyvenime ateina toks metas, kai savo vaiką pagaliau reikia į mokyklą išleisti keliauti vieną. Ką reikėtų daryti, kad ir vaikas būtų saugus, ir tėvelio širdis rami?
Vaikai - jautriausi eismo dalyviai, kurie dažnai sužalojami kelyje. Rudenį ir žiemą dauguma mūsų vaikų į mokyklas iškeliauja dar neprašvitus, o grįžta jau sutemus. Kiekvienas iš mūsų turi pasirūpinti, kad mūsų vaikai saugiai pasiektų mokyklas bei saugiai grįžtų namo.
Išleisdami savo jaunąsias atžalas į mokyklą tėvai nėra visiškai užtikrinti, kad jų vaikai saugiai pateks į klases - kelyje slypi daug nenumatytų pavojų, ypač jei moksleivis gyvena toli nuo mokyklos. Viena grėsmių - gatvės perėjimas.
Būdami nedidelio ūgio vaikai negali gerai matyti, kas vyksta aplink juos, o ir juos pačius dažnai sunku pastebėti. Negalima pamiršti, kad vaikų ir kojos trumpesnės, todėl eidami per gatvę turi žengti daugiau žingsnių ir tam jiems reikia daugiau laiko. Be to, tokio amžiaus vaikai mato ir girdi kitaip. Jų regos laukas daug siauresnis, todėl negali pastebėti besiartinančios transporto priemonės taip gerai kaip suaugusieji. Vaikai aiškiai neskiria ir įvairių garsų, todėl sunkiau nustato, iš kurios pusės koks garsas sklinda. Didžiausias pavojus kyla pradinių klasių moksleiviams, nes jie dar turi išmokti, kaip taisyklingai elgtis tokiose pavojingose situacijose.
Patarimai tėvams:
- Išmokykite vaikus, kaip elgtis pažymėtose („zebro“) bei reguliuojamosiose pėsčiųjų perėjose bei sankryžose. Vaikas turi žinoti, kad norėdamas pereiti gatvę pirmiausia jis turi sustoti, iš pradžių pažiūrėti į kairę, paskui į dešinę, tada dar kartą į kairę ir įsitikinęs, kad kelias laisvas, eiti per gatvę. Niekada neiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Paaiškinkite vaikui, kokie šviesoforo signalai ką reiškia vairuotojui ir pėsčiajam.
- Prieš pirmą kartą vaikui savarankiškai einant į mokyklą, daug kartų aptarkite ir kartu nueikite tą kelią į mokyklą ar į autobusų stotelę. Ypač svarbu eiti tuo metu, kai iš tikrųjų bus pamokų pradžia ir pabaiga, reikėtų stengtis, kad viskas būtų tikroviška.
- Neleiskite vaikui vienam grįžti namo pirmąją dieną po pamokų. Vėliau taip pat nuolat tikrinkite, ar jis elgiasi taip, kaip jūs kartu mokėtės, ar jam turi įtakos kitų vaikų elgesys. Patikrinkite, ar vaiko kelyje neatsirado naujų pavojingų vietų, pavyzdžiui, statybos aikštelių.
- Atminkite, kad didžiausią įtaką vaikui daro jūsų pačių elgesys gatvėje, todėl visada rodykite jam gerą pavyzdį! Girkite savo vaiką ir neleiskite jam be reikalo ko nors baimintis. Kartais pasikeiskite vaidmenimis - leiskite, kad vaikas nuvestų jus į mokyklą, o pakeliui parodytų pavojingas vietas. Šitaip išsiaiškinsite, kurios vietos vaikui atrodo nesaugios ir gali kelti sunkumų.
- Išrinkite saugiausią kelią į mokyklą ir atgal, net jei jis kiek ilgesnis. Mažos apylankos gali gerokai sumažinti riziką.
- Paaiškinkite vaikui, kad ir pėsčiųjų perėjose, pažymėtose „zebru" ir šviesoforo reguliuojamose, reikia būti atidžiam, nes dar daug vairuotojų nesilaiko Kelių eismo taisyklių.
- Pasirūpinkite, kad jūsų vaikas iš namų visada išeitų laiku ir jam nereikėtų skubėti. Taip jis nepridarys neapgalvotų klaidų.
- Jei tik galite, neleiskite vaikui eiti į mokyklą ar grįžti namo vienam, ypač jei gyvenate užmiestyje.
- Prieš pradedant vaikui naudotis visuomeniniu transportu ar mokykliniu autobusu, reikia pasitreniruoti. Važiuokite keletą kartų kartu su vaiku ir pamokykite jį, kaip reikia elgtis visuomeniniame transporte, einant į stotelę ir laukiant.
- Pasirūpinkite, kad vaikas iš namų išeitų laiku ir iki stotelės nueitų neskubėdamas. Jei vaikas skubės ir bijos pavėluoti, jo elgesys gali būti neprognozuojamas ir neapgalvotas.
- Liepkite vaikui stotelėje neišdykauti. Jis neturėtų pamiršti, kad privalo laikytis saugaus atstumo iki važiuojamosios dalies, nesisprausti pro duris ir nesistumdyti lipdamas į transporto priemonę.
- Nuolat priminkite vaikui, kad gatvę ar kelią galima pereiti tik už autobuso arba kitos transporto priemonės ir einant reikia būti ypač atsargiam. Visų geriausia - palaukti, kol transporto priemonė nuvažiuos.
- Labai svarbu, kad vaikai vilkėtų šviesius drabužius ir turėtų šviesą atspindinčius atšvaitus.
- Prie vaiko drabužių prisekite arba prisiūkite papildomų atšvaitų. Atšvaitai gali būti ir prikabinami, pavyzdžiui, prie kuprinės. Tokie atšvaitai matyti iš visų pusių.
- Pirkdami striukę, avalynę ir kitokią aprangą, atkreipkite dėmesį į tai, kad jos detalės būtų pagamintos iš šviesą atspindinčių medžiagų. Tuomet būsite tikri, kad vaikas kelyje bus matomas jau iš tolo.
Vaikai nuo gimimo mokosi mėgdžioti, todėl labai svarbu, kad suaugusieji, ypač - tėvai, rodytų jiems gerą pavyzdį. Juk vaikai mato bei mėgdžioja ir pageidautinus, ir nepageidautinus suaugusiųjų elgsenos modelius. Todėl ir eidami pėsčiomis, ir važiuodami dviračiu arba automobiliu, vaikams rodykite tik gerą pavyzdį.
Informaciją parengė Narseta Klevečkienė
Visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti sveikatos priežiūrą mokykloje
MAITINKIMĖS SVEIKAI
Sveika mityba turėtų apimti visas reikalingas maistines medžiagas ir pakankamai kalorijų, kad būtų subalansuotos energijos sąnaudos. Sveikai ir tinkamai maitinantis žmogaus organizmas aprūpinamas energija ir gyvybinei veiklai reikalingomis maistinėmis medžiagomis, užtikrinamas normalus vystymasis, nuolatinis kūno ląstelių atsinaujinimas. Tinkami mitybos įpročiai lemia gerą savijautą, optimalų kūno svorį ir padeda išvengti tam tikrų sveikatos problemų. Įrodyta, kad netinkama mityba lemia nutukimą, kraujotakos sistemos ligas, cukrinį diabetą, onkologines, virškinamojo trakto ligas ir kt.
Kai kalbame apie sveiką maistą, daugelis mano, kad tai neturi nieko bendro su skaniu maistu. Tačiau būtent Viduržemio jūros dieta sudaryta iš skanaus ir sveikatai palankaus maisto. Tai bene seniausia dieta, kurią mokslininkai susidomėjo dar 1950 m., kai nustatė, kad Viduržemio jūros regiono gyventojai (ispanai, graikai, italai, prancūzai) neserga širdies ir kraujagyslių ligomis, kai tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstyjose šių ligų paplitimas buvo akivaizdus. Mokslininkai nustatė, kad būtent ši dieta ir padeda apsisaugoti nuo lėtinių ligų, išsaugoti normalų kūno svorį.
Sveika širdis, aštrus protas, nėra cukraus šuolių, normalus kūno svoris
Viename tyrime buvo lyginamas Viduržemio jūros dietos ir mažai riebalų turinčios dietos poveikis. Išvada tokia – Viduržemio jūros dieta veiksmingiau sulėtino arterijų užsikimšimus, kurios yra pagrindinis širdies ligų rizikos veiksnys. Kiti tyrimai rodo, kad Viduržemio jūros dieta taip pat gali padėti sumažinti diastolinį ir sistolinį kraujospūdį ir palaikyti sveiką širdį.
Įdomu tai, kad dar keli tyrimai parodė, kad Viduržemio jūros dieta gali sumažinti cukraus kiekį kraujyje. Taip pat buvo įrodyta, kad Viduržemio jūros dieta mažina atsparumą insulinui – būklę, kuri pablogina organizmo gebėjimą naudoti insuliną veiksmingai cukraus kiekiui kraujyje reguliuoti.
Viduržemio jūros dieta gali būti susieta su mažesne demencijos ir Alzheimerio ligos rizika. Pavyzdžiui, viename tyrime, kuriame dalyvavo 512 žmonių, nustatyta, kad didesnis Viduržemio jūros regiono dietos laikymasis buvo susijęs su pagerėjusia atmintimi ir kelių Alzheimerio ligos rizikos veiksnių sumažėjimu.
Be to, viena didelė apžvalga taip pat parodė, kad Viduržemio jūros dietos laikymasis buvo susijęs su sveikų vyresnio amžiaus žmonių kognityvinių funkcijų, atminties, dėmesio ir apdorojimo greičio pagerėjimu.
Akivaizdu, kad ne tik tai, o ir svorio mažinimui gali pagelbėti, jei visą gyvenimą bus laikomasi šios dietos principų, juk valgant daug daržovių, pilnaverčių grūdinių kultūr
ų, lengvai pasisavinamų baltymų ir gerųjų riebalų – sotumas ilgesnis, organizmas gauna ne „tuščias“ kalorijas.
Viduržemio jūros dieta – nėra aiškių taisyklių, pasirinkimo laisvė
Kaip minėta, daugelis studijų teigia, kad ši dieta yra ypač sveika ir sumažina lėtinių ligų riziką, padeda sulieknėti, apsaugo nuo širdies ligų, insulto, II tipo diabeto, ankstyvos mirties. Tačiau įdomiausia tai, kad nėra aiškių taisyklių ir apibrėžimų, reguliavimų, ką, kaip ir kiek valgyti. Čia rasime tik principus ir maisto produktus, kurie rekomenduojami, kuriuos rinktis rečiau, o kurių vengti.
Dauguma šioje dietoje išvardintų maisto produktų augalinės kilmės, mažiau gyvūninės kilmės. Tačiau žuvies ir jūros gėrybių valgyti rekomenduojama bent du kartus per savaitę. Galite įtraukti šviežių, šaldytų, džiovintų, raugintų ar konservuotų vaisių ir daržovių, tačiau patikrinkite, ar nėra druskos daugiau nei 1 g/100 g, pridėtinio cukraus.
Ką valgyti?
Valgykite: daržoves (pomidorai, brokoliai, špinatai, agurkai, bulvės, cukinijos ir kt.), vaisius (obuoliai, kiviai, bananai, apelsinai, kriaušės, persikai, įvairios uogos ir kt.), riešutus (migdolai, graikiniai riešutai, makadamijos riešutai, lazdyno riešutai, anakardžiai, migdolų sviestas, riešutų sviestas ir kt.), sėklas (moliūgų, sezamų, saulėgrąžų, linų, chia ir kt.), ankštines kultūras (pupelės, pupos, žirniai, lęšiai, avinžirniai), viso grūdo produktus (avižos, rudieji ryžiai, miežiai, kukurūzai, grikiai, viso grūdo duona ir makaronai), žuvį, jūros gėrybes (lašiša, dorada, vilkešeris, menkė, lydeka, sardinės, upėtakis, tunas, skumbrė, krevetės, austrės, moliuskai, krabai, midijos), žoleles ir prieskonius (krapai, petražolės, česnakai, bazilikai, mėtos, rozmarinas, šalavijas, muskatas, cinamonas, pipirai) ir ypač tyrą alyvuogių aliejų (taip pat ir avokadų aliejus, tinka ir pats avokadas, alyvuogės).
Valgykite saikingai: paukštieną (vištiena, antiena, kalakutiena), kiaušinius (vištos, putpelių), pieno produktus (sūris, jogurtas, pienas, varškė, kefyras).
Valgykite retai: raudoną mėsą, saldintus gėrimus, maistą su pridėtiniu cukrumi, perdirbtus mėsos gaminius (rūkyti, vytinti gaminiai), rafinuotų grūdų produktus (baltos duonos, batono, bandelių, makaronų, traškučių ir kt.), rafinuotą aliejų (sojų, rapsų, vynuogių kauliukų ir kt.) ir kitus stipriai perdirbtus maisto produktus (greitas maistas, pusgaminiai, gruzdintas, spragintas maistas).
Ką gerti?
Vanduo turėtų būti jūsų mėgstamiausias gėrimas laikantis Viduržemio jūros dietos. Į šią dietą taip pat įeina nedidelis raudonojo vyno kiekis – maždaug viena taurė per dieną. Tačiau tai visiškai neprivaloma, o vyno turėtų vengti kai kurie žmonės, įskaitant nėščiąsias, vartojančius tam tikrus vaistus, kurie turi blogą sąntykį su alkoholiu.
Kava ir arbata taip pat yra sveikų gėrimų pasirinkimas laikantis Viduržemio jūros dietos. Nepamirškite nepridėti daug cukraus ar grietinėlės.Vaisių sultis vartoti saikingai, tačiau geriau rinktis sveikus vaisius, kad gautumėte daugiau skaidulų.
Kaip valgyti?
Ši dieta nėra vien maisto produktų pasirinkimas. Tai – gyvenimo būdas – valgyti prie stalo, su šeima, artimaisiais, kolegomis, dalintis maistu. Būtina nepamiršti fizinio aktyvumo ir minimalizuoti streso lygį gyvenime.
Kiek valgyti?
Tikslių kartų kiek valgyti per dieną nėra, bet pagrindinė rekomendacija ne mažiau nei 3 valgymai per dieną (pusryčiai, pietūs ir vakarienė), galimi 1-2 užkandžiai.
Informaciją pagal SMLPC parengė Narseta Klevečkienė
Visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti sveikatos priežiūrą mokykloje
Mob. tel. 8676 847 30 El. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
http://www.sveikatos-biuras.lt https://www.facebook.com/siauliuvsb
Parazitinės kirmėlės gyvos ištisus metus
Kirmėlinės ligos arba helmintozės – ligos, kurias sukelia įvairios kirmėlės, (askaridės, kaspinuočiai, trichinelės ir kt.), parazituojančios žmogaus organizme. Patekusios į žarnyną, jos žaloja virškinimo sistemą, silpnina imunitetą, blogina maisto medžiagų įsisavinimą, o jų išskiriami toksinai nuodija organizmą. Kirmėlės gali parazituoti ir odoje, kepenyse, plaučiuose, smegenyse, sukelti viduriavimą, svorio pakitimus, bendrą silpnumą. Tokios parazitinės kirmėlės žmogaus organizme kitaip dar vadinamos helmintais. Simptomai ir ligos sunkumas priklauso nuo į organizmą patekusio parazito rūšies. Žmogaus organizme gali parazituoti keliolika rūšių plokščiųjų ir apvaliųjų kirmėlių. Vienomis užsikrečiama nesilaikant švaros, kitomis – dėl nepakankamai termiškai apdoroto maisto. Kirminų kiaušinėlių į organizmą gali patekti ir su vandeniu. Iš kiaušinėlių išsiritusios parazitinės kirmėlės labai vislios. Viena subrendusi patelė per parą gali sudėti iki 200 tūkstančių kiaušinėlių. Dalis jų su išmatomis patenka į aplinką, o iš kitų išsiritusios naujos kirmėlės apsigyvena įvairiuose žmogaus organuose. Vaiko organizme užsiveisę parazitai nuodija (intoksikuoja) jo organizmą, todėl sutrinka fizinis ir psichinis vystymasis, sulėtėja augimas, lytinis brendimas. Kirminais užsikrėtusieji dažnai skundžiasi pablogėjusia atmintimi, negalėjimu susitelkti. Jiems prastai sekasi mokykloje, kai kuriems išsivysto alerginės odos reakcijos: atsiranda bėrimų, paraudimų, odą niežti.
Helmintoze gali susirgti kiekvienas suaugęs žmogus ir vaikas, jei nesilaikys asmens higienos. Viena paprasčiausių ir efektyviausių profilaktinių priemonių, siekiant apsisaugoti nuo užsikrėtimo parazitais, yra dažnai plauti rankas po darbo darže, paglosčius katę ar šunį, grįžus iš miško, saugoti maisto produktus nuo musių, tarakonų ir kitų parazitų. Būtina plauti visas daržoves, vaisius, žoles, uogas, net ir tas, kurios auga jūsų asmeniniame darže. Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, neleisti vaikams žaisti su nepažįstamais gyvūnais, nešerti naminių gyvūnų veterinarijos tarnyboje nepatikrinta ir termiškai neapdorota skerdiena. Sergančio gyvūno skerdiena turi būti neprieinama naminiams gyvūnams (saugiai užkasta ar sudeginta).
Taip pat labai svarbu kasmet naminiams gyvūnams duoti antihelmintinių preparatų, jau yra specialių lašų pavidalo vaistų, kurių poveikis jūsų augintiniui tęsiasi visus metus. Savarankiškai patiems gerti vaistų nuo parazitinių kirmėlių negalima – tai turi įvertinti ir skirti gydymą tik šeimos gydytojas.
Vaikus, kurie tarsi be priežasties tampa nevalgūs, apatiški ar skundžiasi priepuoliniais skausmais, būtina vesti pas gydytoją, kuris įtarti helmintozę gali iš minėtų vaiką varginamų požymių bei tam tikrų kraujo tyrimo rodiklių, tačiau patikimiausiai diagnozę galima nustatyti atlikus nesudėtingą ir neskausmingą koprologinį (išmatų) tyrimą.
Informaciją pagal SAM rekomendacijas parengė visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Narseta Klevečkienė
PADĖKIME VAIKAMS FORMUOTI TAISYKLINGĄ LAIKYSENĄ
Žmogaus laikysena pradeda formuotis nuo ankstyvos vaikystės ir trunka beveik iki 25 metų. Dėl taisyklingos laikysenos motorinis aparatas ir vidaus organai funkcionuoja normaliai. Kas turi įtakos laikysenai, prie ko veda jos deformacija, ką reikėtų daryti su vaiku, kad jo nugara būtų tiesi ir sveika, aptarsime šiame straipsnyje.
Dažnai girdime suaugusiuosius sakant vaikams: „Nesikūprinkite! Laikykite nugarą tiesiai! Nevilkite kojų!“, ir tokie nurodymai suprantami. Prie kompiuterio ekrano ar išmaniojo telefono susmukęs mokinys – jau daugiau nei dešimtmetį nekintantis vaizdas. Su tuo kasdien kovoja viso pasaulio tėvai. Iš tiesų netaisyklinga laikysena – viena labiausiai paplitusių vaikų ir paauglių sveikatos problemų. Remiantis statistikos duomenimis, netaisyklinga laikysena nustatoma net iki 80 proc. nepilnamečių.Jau dabar nemažai daliai ikimokyklinio amžiaus vaikų pastebimi kaulų ir raumenų sistemos problemų, pėdų deformacijos, sulenkimo požymiai. O mokyklinio amžiaus vaikams šie požymiai dar ryškesni.
Nešioti kuprinę ant vieno peties ar tiesiog eidami gatve, moksleiviai kartais nepastebi, kaip jie kūprinasi. Tačiau pagrindinė prastos laikysenos priežastis yra pernelyg ilgas sėdėjimo laikas. Mokiniai sėdi klasėje, tada atlieka namų darbus ir baigia dieną susikūprinę prie savo elektroninių prietaisų. Pasirodo,vaikams tenka aštuonių valandų sėdėjimo diena!
Gydytojai, visuomenės sveikatos specialistai, o dabar ir pedagogai, tikina: vaikų nugaras gelbės judėjimas, fizinis aktyvumas ir vidutiniai krūviai raumenims stiprinti. Todėl, siekiant užkirsti kelią stuburo ligų vystymuisi, būtina įvesti sveikos laikysenos pamokas.
Pirmiausia, laikysena pradeda formuotis nuo mažens, augimo ir vystymosi procese. Jei dauguma vaikų pradinėje mokykloje turi sveiką nugarą, tai šis rodiklis keičiasi į blogąją pusę, kai jie mokosi progimnazijoje. Daugelis vaikų kenčia nuo skoliozės, kifozės, lordozės ir kitų raumenų ir kaulų sistemos patologijų."Priežastis – netinkamas sėdėjimas prie rašomojo stalo, sunkios kuprinės, neteisingas kuprinės nešiojimas (ant vieno peties), mažas fizinis aktyvumas. Dėl to nusilpsta nugaros raumenų juosta ir todėl atsiranda problemų su nugara.
Keletas patarimų suaugusiems kaip apsisaugoti vaiką nuo ligos.
- Kad nesusiformuotų netaisyklinga laikysena, reikia taisyklingai sėdėti prie darbo stalo, rašomojo stalo, žiūrėti, kad vaiko nugara vaikščiojant būtų tiesi, pečių mentys išskėstos, pilvukas įtrauktas, galva pakelta.
- Baldus rinkitės pagal vaiko ūgį, kontroliuokite portfelio nešiojimo teisingumą ir svorį. Sunkus portfelis padidina apkrovą stuburui ir sąnariams.
- Stebėkite, kad vaikas namų darbų atliktų ne sėdėdamas kėdėje ar gulėdamas, o tik prie darbo stalo. Vaikams rekomenduojama miegoti ant ortopedinių čiužinių.
- Norint išvengti laikysenos sutrikimų, reikia: taisyklingai nešiotis portfelį, užsiimti kūno kultūra ir sportu, taisyklingai vaikščioti, nenešti sunkių daiktų, plaukioti baseine, važiuoti dviračiu, laikytis sveikos gyvensenos, kontroliuoti vaiko kūno svorį. Sutrikus laikysenai kenčia vidaus organai ir sistemos.
Rekomendacija pedagogams
1. Reguliariai keisti vaiko sėdėjimo vietą (ypač pusę lentos/mokytojo atžvilgiu) mokymo klasėje.
2. Kelis kartus per mokslo metus įvertinti, ar vaikai neišaugo savo suolų, esant reikalui jų sėdėjimo vietą pakeisti.
- Atsižvelgti į vaikų elgesį pamokos metu. Nerami vaikų būsena, pasikartojantys judesiai – signalas, kad metas daryti pertraukėlę.
- Nepamiršti, kad taisyklingas sėdėjimas pagerina koncentraciją ir mokymosi procesas tampa kokybiškesnis.
Kaip patikrinti, ar vaiko laikysena taisyklinga
Vaiko laikysenos būklę pirmiausia gali įvertinti tėvai. Norint apžiūrėti vaiko stuburą ir įvertinti laikyseną, reikia jį nurengti iki pusės ir paprašyti basomis atsistoti ant lygaus paviršiaus suglaustomis kojomis. Laikysena vertinama vaiką apžiūrint iš visų pusių: priekio, nugaros ir šono. Jei pastebime pakumpusius pečius, pečius ne vienodame lygyje, atsikišusias mentes, jų asimetriją, įdubusią krūtinės ląstą, atsikišusį pilvą – tai signalai, kad laikas susirūpinti vaiko laikysena. Įtarus vaikui netaisyklingą kūno laikyseną, rekomenduojama kreiptis į vaikų gydytoją ortopedą arba kineziterapeutą
Straipsnį parengė visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti sveikatos priežiūrą mokykloje Narseta Klevečkienė
Ką reikia žinoti apie pirmąją pagalbą?
Jei ugdymo įstaigoje, įmonėje įvyko nelaimingas atsitikimas, nuo jūsų veiksmų priklausys nukentėjusiojo gyvybė ir sveikata. Kaip teisingai elgtis kritinėje situacijoje, pateiksiu pirmos pagalbos teikimo instrukcijas.
Ikimedicininė pagalba – priemonių visuma, skirta nukentėjusiojo gyvybei/sveikatai atkurti ar išsaugoti, atliekama iki medicinos darbuotojo atvykimo. Atminkite, kad prieš suteikdami pagalbą nukentėjusiajam, turite pasirūpinti savo saugumu. Susilaikykite nuo pagalbos, jei tai kelia grėsmę jūsų gyvybei ir sveikatai.
Bendrieji reikalavimai
1.1. Nelaimingų atsitikimų pasekmės priklauso nuo to, kaip greitai nukentėjusiajam bus suteikta kvalifikuota ikimedicininė pagalba. Jei gaivinimo priemonės atliekamos pavėluotai arba neteisingai, tai gali baigtis rimtomis komplikacijomis, neįgalumu ir net mirtimi. Neįmanoma atsisakyti suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiajam ir laikyti jį mirusiu tik tuo atveju, jei nėra matomų kvėpavimo požymių ir neįmanoma rasti pulso.
1.2. Pagalbą teikiantis asmuo turi žinoti:
- pagrindiniai žmogaus kūno gyvybinių funkcijų pažeidimo požymiai;
- bendrieji pirmosios pagalbos teikimo principai ir jos būdai, atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirto sužalojimo pobūdį;
- pagrindiniai nukentėjusiojo transportavimo (perkėlimo) būdai.
1.3. Pagalbą teikiantis asmuo turi turėti galimybę:
- įvertinti nukentėjusiojo būklę ir nustatyti, kokios pagalbos jam pirmiausia reikia;
- užtikrinti laisvą aukos viršutinių kvėpavimo takų praėjimą;
- atlikti dirbtinį kvėpavimą „iš burnos į burną“, „iš burnos į nosį“ ir išorinį (netiesioginį) širdies masažą;
- laikinai sustabdyti kraujavimą uždėjus žnyplę, tvirtą tvarstį, pirštu spausdami kraujagyslę;
- uždėti tvarstį esant įvairiems sužalojimams (traumos, nudegimų, nušalimų, išnirimų);
- imobilizuoti pažeistą kūno dalį lūžus kaulams, esant dideliam išnirimui, termiškai sužalojus;
- teikti pagalbą karščio ir saulės smūgio, ūmaus apsinuodijimo, sąmonės netekimo ir kitų nelaimingų atsitikimų atveju;
- naudokite pirmosios pagalbos vaistinėlę .
1.4. Bendra veiksmų seka teikiant ikimedicininę priežiūrą:
- pašalinti veiksnius, keliančius grėsmę nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, poveikį kūnui (paleisti nuo elektros srovės veikimo, pašalinti iš užterštos atmosferos, gesinti degančius drabužius ir pan.);
- įvertinti nukentėjusiojo būklę, nustatyti sužalojimo pobūdį ir sunkumą;
- nustatyta tvarka atlikti būtinus nukentėjusiojo gelbėjimo veiksmus (atstatyti kvėpavimo takų praeinamumą, atlikti dirbtinį kvėpavimą, išorinį širdies masažą, sustabdyti kraujavimą, imobilizuoti lūžio vietą, uždėti tvarstį ir kt.);
- išlaikyti pagrindines nukentėjusiojo gyvybines funkcijas iki medicinos darbuotojo atvykimo;
- kviesti greitąją pagalbą arba imtis priemonių nukentėjusįjį nugabenti į artimiausią gydymo įstaigą.
Pirmoji pagalba susižeidusiam vaikui
Dauguma vaikų yra labai aktyvūs. Važinėjimasis riedučiais, riedlente, dviračiu arba paprasčiausios lenktynės ne visada gali gerai baigtis. Drauge su pramogų gausa, deja, daugėja ir traumų. Parbėgęs namo verkiantis vaikas arba kantrus susižalojęs drąsuolis visada tėvams kelia nerimą. Žinoma, ne kiekvienas nubrozdinimas ar mėlynė pavojingi, bet suteikti tinkamą pagalbą reikia visada.
Mažų smalsuolių nelaimės
Susižeidžia įvairaus amžiaus vaikai. Dėl to kaltas smalsumas. Pirmaisiais gyvenimo metais sparčiai besivystančiam vaikui reikia ištyrinėti aplinką. 1 – 3 metų vaikai dažniausiai susižeidžia griūdami – nelengva išmokti vaikščioti, bėgioti ir šokinėti. Vyresnieji nukenčia dėl to, kad nesugeba įvertinti pavojaus. Toks vaikas gali įsipjauti žirklėmis, peiliu, stiklo šuke ar kitu aštriu daiktu. Vaikų traumoms įtakos turi jų fiziologinės ypatybės. Vaikų kauluose organinių medžiagų yra daugiau nei neorganinių, todėl jų kaulai yra lankstesni, turi stiprų antkaulį, taigi rečiau lūžta ir greičiau sugyja.
Vaiko oda labai gležna ir lengvai pažeidžiama. Dažniausiai mama ir tėtis nesibaimina dėl nedidelio nubrozdinimo ar įpjovos ir net nesusimąsto, kokias komplikacijas gali sukelti per nedidelį odos pažeidimą patekę mikrobai. Susižaloti vaikas gali ir lauke, ir namuose, todėl namų vaistinėlėje turi būti priemonių žaizdai sutvarkyti: sterilus tvarstis, švarios servetėlės, antiseptikas.
Pirmoji pagalba atsiradus mėlynei – šaltis
Sumušimus paprastai lydi mėlynės. Tai kraujosruvos, kurios atsiranda dėl to, kad trūksta kraujagyslė. Iš pradžių sumušta vieta patinsta, vėliau pamėlynuoja. Mėlynės keičia spalvą – nuo mėlynos iki geltonos. Jeigu sumušimas didelis, mėlynė gali pajuoduoti. Jei oda aplink mėlynę paraudo, karšta, atsirado pulsuojantis skausmas, gali būti prasidėjęs uždegimas. Tinimą ir skausmą sumažina šaltis. Todėl mėlynę reikia šaldyti ledo gabalėliais, tiks ir šaldytų daržovių pakelis. Ledukus geriausia sudėti į polietileno maišelį, o jį apvynioti rankšluosčiu. Po paros sumuštą vietą galima pradėti tepti specialiais tepalais, kurių vaistinėje jums pasiūlys ne vieną.
Jeigu vaikas pasitempė raumenis arba lūžo kaulas
Raumenų patempimai ir kaulų lūžiai – dažnos mažųjų nelaimės. Nesėkmingai pašokinėjęs arba nukritęs iš nedidelio aukščio vaikas gali pasitempti sausgysles. Tuomet fiksuokite sužeistą koją arba ranką, kad nejudėtų, uždėkite ledo ir kvieskite gydytoją.
Jeigu įtariate kaulo lūžį, taip pat užfiksuokite ir šaldykite sužeistą galūnę bei kvieskite greitąją pagalbą. Pavyzdžiui, jei įtariate, kad lūžo dilbis, ranką imobilizuokite ant kaklo parišta skarele. Jei lūžo žasto ar peties kaulas, po pažastimi pakiškite tvarsčio ritinėlį ir pririškite žastą prie krūtinės ląstos. Lūžusį kaulą reikia imobilizuoti tarp dviejų sąnarių, po kietais įtvarais reikia dėti ką nors minkšta.
Jeigu lūžis atviras, žaizdą uždenkite švaria servetėle, uždėkite ledo ir kvieskite greitąją pagalbą arba vežkite vaiką į gydymo įstaigą.
Jeigu vaikas griūdamas susitrenkė galvą, paguldykite jį, uždėkite ledo ir būtinai kreipkitės į gydytoją. Net nestipriai susitrenkęs galvą vaikas gali vemti, būti mieguistas. Jokiu būdu nekelkite galvą susižalojusio pargriuvusio vaiko ir nesukiokite jo galvos. Kad jis vemdamas neužspringtų, paverskite jį ant šono visu kūnu (galvos padėtis kūno atžvilgiu neturi keistis).
Pagalba nedidelėms žaizdoms – antiseptikas ir žaizdų gelis
Griūdamas kieme vaikas dažniausiai nusibrozdina kelius ir alkūnes. Nors tai atrodo menka nelaimė ir nė vienas neišaugome be tokių traumų, visiškai nekreipti į jas dėmesio nedera. Net ir mažyčius nubrozdinimus ir įpjovas reikia kruopščiai apdoroti, nes pro jas patenka mikrobai. Jei žaizdelė nedidelė, pirmiausia pašalinkite purvą ir paviršiuje esančius svetimkūnius. Nestipriai pažeistą odą užtenka nuplauti vandeniu iš čiaupo, nusausinus apdoroti antiseptiku ir apsaugoti, kad ji vėl neužsiterštų. Todėl žaizdą būtina sutvarstyti steriliu tvarsčiu arba užklijuoti pleistru. Nedidelei žaizdelei šių procedūrų užteks.
Nubrozdinimui ar žaizdai dezinfekuoti nenaudokite spiritinių tirpalų (jodo, briliantinės žalumos ar vandenilio peroksido) – tai jau praeitis. Spiritiniai preparatai dirgina odą, žaloja audinius, sukelia skausmą. Geriausia tai daryti antiseptiku be alkoholio. Jis veiksmingai naikina bakterijas, bet negraužia ir nedegina odos. Yra antiseptikų, kurie veikia iki 24 valandų.
Kad žaizda greičiau sugytų, patariama tepti specialiu tepalu, kurio sudėtyje dar yra dezinfekuojamųjų, drėkinamųjų ir uždegimą slopinančių komponentų. Specialus žaizdų gelis ne tik sudrėkina žaizdą, bet ir sudaro apsauginį sluoksnį, per kurį į ją neprasiskverbia mikrobai. Apsaugota nuo infekcijų ir uždegimų žaizda natūraliai greičiau gyja. Patepus žaizdą galima aprišti tvarsčiu.
Kodėl vaikui pavojingos įpjovos?
Įsipjovus galima pažeisti stambią kraujagyslę, arteriją arba nervą. Jeigu žaizdos nedezinfekuosime, į ją pateks pavojingų mikrobų ir pasekmės gali būti labai liūdnos – dėl gangrenos galima net netekti pažeistos galūnės. Į žaizdą patekę mikrobai gali sukelti uždegimą. Tuomet žaizdos kraštai pabrinksta ir kamuoja skausmas.
Išsivysčius uždegimui žaizdoje prisikaups pūlių, kurie gali išplisti į aplinkinius audinius. Jeigu susižeidusio vaiko būklė pablogėja, jis nusilpsta, pakyla temperatūra, reikia skubiai kreiptis į gydytoją.
Ką daryti, jeigu žaizda nemaža?
Juo gilesnė ir didesnė žaizda, tuo didesnis pavojus. Jeigu pažeistas didesnis odos plotas arba žaizda gili, būtina kreiptis į gydytoją. Aptikę žaizdoje įstrigusį svetimkūnį, pavyzdžiui, stiklo šukę, nebandykite patys jo ištraukti, nes kraujavimas sustiprės. Uždėkite sterilios marlės skiautę, apriškite žaizdą ir kreipkitės į gydytoją.
Negydomos didesnės kaip pusantro – dviejų centimetrų pločio žaizdos gis labai ilgai, skaudės ir gali įsimesti komplikacijos. Pjautinę arba durtinę žaizdą pirmiausia nuplaukite vėsiu tekančiu vandeniu, apdorokite antiseptiku. Jei žaizda kraujuoja, suspauskite jos kraštus. Tai galima padaryti ir steriliu tvarsčiu. Galima vaikui duoti išgerti vaistų nuo skausmo.
Jeigu žaizda gili ir kraujuoja, spausdami tvarstį sustabdykite kraujavimą ir būtinai kreipkitės į gydytoją. Specialisto pagalbos reikėtų kreiptis ir visais kitais atvejais, kai sužeistą vietą labai skauda – gali būti pažeistas nervas. Didesnę žaizdą gali prireikti susiūti – tuomet ji greičiau sugyja. Jeigu žaizda didelė ir nešvari, svarbu žinoti, ar vaikas skiepytas nuo stabligės. Nepamirškite, kad vaiką paskiepyti nuo stabligės reikia kas penkerius metus.
Taigi pirmas svarbus žingsnis, siekiant išvengti komplikacijų,– tinkama pirmoji pagalba susižeidusiam vaikui.
Informaciją pagal SAM rekomendacijas parengė visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Narseta Klevečkienė