Įprotis daryti namų darbus turi būti suformuotas gana anksti. Ir tai yra tėvų užduotis.

6–7 metų vaikai dar sunkiai suvokia laiką, nes visada sugeba būti organizuoti, jiems daug smagiau kol kas dar yra pažaisti. Ir šiais laikais, deja, namų darbai ar papildomos užduotys užduodamos jau ir pirmose klasėse. Problemų nekils, jei jūsų vaikas iš prigimties imlus mokymuisi ir turi sveikų ambicijų siekdamas būti vienas geriausių ir puikiai atlikti namų darbus. O ką daryti, jei motyvacijos kol kas nėra? Kaip atrasti auksinį vidurį tarp „mama ar tėtis viską išspręs“ ir „pamokos – vaikų, o ne suaugusiųjų reikalas“?

Dera nepamiršti ir to fakto, kad šiuolaikiniam mokytojui tenka nuo 25 iki 30 vaikų vienoje klasėje ir padėti kiekvienam ar suteikti individualių užduočių tiesiog realiai neįmanoma. Ne veltui dauguma pedagogų ir psichologų rekomenduoja tėvams padėti vaikams daryti namų darbus bent pradinėse klasėse. Bet tam ne visada būtina sėdėti prie vieno stalo su vaiku ir kontroliuoti kiekvieną užduotį.

Svarbiausias tėvų pagalbos tikslas – išmokyti vaikus namų darbus daryti savarankiškai ir suformuoti kasdienį įprotį atlikti namų darbus. Tam būtina išmanyti daugybę skirtingo amžiaus ir charakterio vaikų mokymosi ypatumų. Tarkim, ir tai, kad pirmokui dažniausiai dar labai sudėtinga sukoncentruoti dėmesį ties vienu dalyku ilgiau nei 20–25 minutes. Arba kaip svarbu sukurti teigiamą aplinką, nes tai formuoja teigiamą vaiko santykį su mokymosi procesu apskritai.

Priimta, kad geriausias laikas atlikti namų darbus – tai 15–17 val. dienos. Tačiau tik gerai pažindami savo vaiko charakterį ir savybes, tėvai gali padėti jam išmokti geriau ruošti namų darbus ir suformuoti gerą santykį su mokymusi apskritai. Vieniems mokiniams galbūt reikalinga dviejų–trijų valandų pertrauka po mokyklos, kad imtųsi namų darbų su nauja jėga. O kai kam galbūt geriau namų darbus atlikti iškart po mokyklos, kad paskui jau vakaras būtų laisvas. Vieni vaikai linkę namų darbus pradėti nuo sunkesnių užduočių, o kiti – atvirkščiai.

Dar šiame procese labai svarbus ir tėvų požiūris į mokymąsi ir mokyklą apskritai. Vis daugiau tėvų šiandien mano, kad, pradėjus vaikui eiti į mokyklą, būtent mokykla tampa atsakinga už jo lavinimą ir ugdymą, nes mokykloje dirba specialistai, kurie tuo turi užsiimti. Tačiau žymiai geresni pasiekimai būna tų vaikų, kurių tėvai supranta, jog tam, kad įgytų gerą išsilavinimą, turi būti atsakingas ir pats vaikas bei jo tėvai. Tėvai tiesiog turi padėti vaikams gauti maksimumą iš mokyklos, tačiau ne naiviai tikėtis, kad tai pasiekiama savaime, be jokio vaiko ir tėvų įsitraukimo.

Svarbiausia, ką derėtų atsiminti – tai nedarykite namų darbų už vaiką. Nes taip nesuformuosite vaikui atsakomybės jausmo už savo veiksmus. Nepasakinėkite vaikui sprendimų, ar juo labiau nespręskite ir nerašykite už vaiką. Mokykite pradėtą užduotį užbaigti iki galo ir tik tada imtis kitos.

Dar vienas svarbus dalykas tėvams – išmokti nebarti vaiko už prastesnius pažymius. Dažnai pamirštama, jog pažymiai ne visada atspindi realias vaiko žinias. Visada yra grėsmė kitam kraštutinumui, kai vaikas gauna gerus pažymius ne todėl, kad kažką žino, supranta, o kad iškala pamokų medžiagą. Čia vėlgi galimi įvairūs problemos sprendimo būdai. Jei vaikas gauna blogus pažymius dėl priveltų klaidų, galbūt jam reikia padėti medžiagą suprasti iki galo ir suteikti galimybių daugiau pasipraktikuoti namuose. Natūralu, kad mokydamasis vaikas daro klaidų. Nedarydamas klaidų niekas negali kažko išmokti iki galo. Juk šiandien ir suaugusieji daug mokosi naujų dalykų, tačiau jų už klaidas kažkodėl niekas nebara.

Tačiau labai svarbu suformuoti vaikui įgūdį atlikti namų darbus. Ir tai daryti dera pradėti nuo pat pirmos klasės. Padėkite savo vaikui teisingai organizuotis laiką, suformuoti teisingą motyvaciją ir supratimą, kodėl svarbu tai daryti kasdien. Savaime suprantama, jog labai svarbu, kad vaikas turėtų savo stalą bei tinkamą ir ramią erdvę namų darbams ruošti, gerą apšvietimą. Kad vidurinėje mokykloje vaikas namų darbus atliktų greitai ir be problemų, tai turi tapti automatišku įpročiu. Vaikas turi suprasti, kad grįžęs iš mokyklos jis turi pavalgyti, šiek tiek pailsėti ir sėsti prie užduočių.

Opus tėvams dažnai tampa kontrolės klausimas: kiek kontroliuoti ir tikrinti padarytus namų darbus, priminti. Psichologai vis dėlto pataria pradinėse klasėse šį procesą kontroliuoti, nes tėvai taip pat turi suvokti, kas jų vaikui sekasi geriau, o kas – kelia sunkumų. Yra vaikų, kuriems reikalinga tėvų pagalba įsisavinant naują medžiagą arba išklausant parašytą referatą ar eilėraštį bei patariant, ką dar būtų galima tobulinti.

Neretai tėvai mano, kad vaikų nenoras atlikti namų darbus susijęs su perkrova mokykloje, tačiau kiekvienu atveju priežastis gali būti vis kita. Neretai tai būna susiję ne su mokykla, o su popamokine veikla – būreliais, meno mokyklomis, papildomais užsiėmimais ir pan. Nederėtų iš anksto savo vaikui priklijuoti taip šiandien dažno iš tėvų pamėgtos etiketės, jog jo sūnus ar dukra yra humanitaras arba fizikas, t. y., kad skirtingose srityse jam negali vienodai sektis. Tyrimai rodo, kad daugiau kaip 60 proc. mokinių iki mokyklos baigimo turi vienodus gebėjimus tiek tiksliesiems, tiek humanitariniams mokslams. O pradinėje mokykloje filologai ar matematikai išskiriami itin retai.

Atsižvelgę į savo vaiko gebėjimus, turite nuspręsti, kada jau mokymosi procesą paliksite vaiko atsakomybei. Palaipsniui diekite vaikui, kad pamokos – jo užduotis, ir jis tik laimės, jei atliks namų darbus, ir pralaimės, jeigu jų nedarys. Padėkite vaikui suprasti, jog tai – jo gyvenimas, ir jam su juo ir dera tvarkytis.

P. S. Brangūs tėvai, ir svarbiausia, ką jūs turite atminti, yra tai, kad jūsų vaikui reikalinga ne tik priežiūra, bet ir kasdienis jūsų meilės jam rodymas.